lectio divina – krikščioniška meditacija
Lectio divina – vienuolinėmis patirtimis papildyta krikščioniška meditacinės maldos praktika. Praktikuojant lectio divina galima praturtinti dvasinį gyvenimą, stiprinant Biblijos supratimą ir per jį – ryšį su Dievu. Ši praktika paverčia skaitymą iš pasyvaus užsiėmimo į įtraukiantį dvasinį procesą. Reguliari meditacija suteikia dvasinių įžvalgų, kurios maitina tikėjimo kelionę. Nesvarbu, koks jūsų Biblijos pažinimo lygis, lectio divina siūlo prieinamą ir prasmingą būdą giliai įsijausti į sakralinius tekstus. Verta įtraukti šią praktiką į kasdienybę, kad patirtume jos transformacijos naudą.
Lectio divina lotyniškai dieviškasis skaitymas (tariama kaip lietuviškame žodyje lekcijos (pamokos) – ‘lekcio di’vina.) Tai ilgaamžė, nors nepelnytai primiršta praktika Šventojo Rašto supratimui ir gyvenimo praturtinimui meditacija ir malda. Šia praktika siekiama skatinti bendravimą su Dievu ir gilinti Dievo žodžio pažinimą.
Lectio divina – tai klausymasis širdimi, kaip tai natūraliai darome, kai mus nustebina saulėlydžio grožis, apmąstome brangų prisiminimą arba kai kalbame su žmogumi, kurį mylime. Taip melsdamiesi girdime Šventojo Rašto ištrauką ar kitą šventą tekstą ir leidžiame Dievui vadovauti mūsų širdžiai.
lectio divina struktūra
Lectio divina siūlo struktūruotą būdą – etapais gilintis į Bibliją:
pirmas etapas – lectio – klausymasis skaitant
antrasis etapas – meditatio – meditacija – apmąstymas
trečiasis etapas – oratio – reakcija – malda
ketvirtasis etapas – contemplatio – kontempliacija
lectio – giluminis skaitymas
Skaitant klausau ką Dievas kalba per Biblijos tekstą. Pasirenku ištrauką iš Biblijos, skiriu akimirką ir pakviečiu Dievą kalbėti man per šį tekstą.
Prašau atvirumo. Leidžiu sau įsitaisyti laukimo ramybėje.
Širdimi įsiklausau į žodžius. Nereikia skubėti. Nereikia versti save skaityti iki ištraukos pabaigos. Kai tam tikras žodis ar frazė sudomina ir atrodo, kad turi tam tikrą skonį, pasilieku prie jo.
Ieškau tikrosios teksto prasmės. Stengiuosi neignoruoti neaiškumų, vengiu paviršutiniškumo. Ieškau patikimo paaiškinimo, kad išsiaiškinčiau teksto prasmę tuomet, kai jis buvo užrašytas prieš tūkstantmečius.
meditatio – permąstymas, savirefleksija
Apmąstau, kas man tekste šiuo metu svarbiausia. Leidžiu, kad žodis ar frazė įsiskverbtų į sąmonę. Sustoju ties juo. Leidžiu žodžiui ar frazei skambėti viduje. Kartoju jį sau, mėgaujuosi juo, leidžiu jam aidėti ir įsigerti į save, kol „skonis“ pradės blėsti.
Dievo Žodis gyvas, tad ką šiandien jis man sako?
Įjungiu visus pojūčius – bandau užuosti teksto aplinkos kvapus, išgirsti garsus, pajusti skonį, išgirsti garsus, vaizduotėje matyti sceną.
oratio – aktyvus atsakas
Reaguoju į tai, ką išgirdau ir apmąsčiau. Leidžiu sau atsakyti į tai, ką išgirdau, žodžiais iš širdies, spontaniškai Įsijungiu į pokalbį su Dievu dėl visa, ką išgyvenau, išjaučiau, supratau. Išsakau ką galvoju, jaučiu, (ne)suprantu.
contemplatio – ramus poilsis harmonijoje
Ramus poilsis vidinėje vienybėje su savimi, Dievu, pasauliu. Leidžiu sau tiesiog pailsėti be minčių ir pojūčių, vidinio bei išorinio triukšmo.
.
