Lectio divina, senovinė krikščioniška praktika, šiandien tampa tiriamuoju objektu ne tik dvasingumo, bet ir mokslo srityse. Ši praktika, skirta gilinti ryšį su Dievu, neabejotinai veikia ne tik dvasinę, bet ir psichologinę žmogaus būseną. Moderni neurologija, tirianti, kaip meditacinės praktikos veikia smegenis, atskleidžia, jog nuolatinis šių praktikų įgyvendinimas gali pagerinti kognityvinį lankstumą, mažinti streso lygį ir gerinti emocijų reguliavimą.

Lectio divina integravimas į kasdienį gyvenimą svarbus dėl jos potencialo pagerinti sąmoningumą, empatiją ir bendrą psichologinę sveikatą. Moksliniuose tyrimuose atskleidžiama šios praktikos nauda švietimo srityje, kur ji galėtų padėti besimokantiems geriau sutelkti dėmesį ir gilinti analizės įgūdžius.

Neurologija, kaip mokslas, tirti, kaip smegenų veikla keičiasi dėl įvairių veiklų, šiuo atveju – dėl meditacinių praktikų, pateikia įdomių atradimų. Tyrimai rodo, kad reguliari meditacija gali padėti geriau suvaldyti emocijas ir stresą, taip pat pagerinti mąstymo procesus. Lectio Divina, kaip meditacijos forma, skatina smegenų zonas, atsakingas už dėmesio koncentraciją ir savimonę.

Dvasingumo praktikos gali praturtinti mokslinį požiūrį, suteikdamos asmeninio augimo ir prasmingumo matmenį. Lectio divina praktika, skatinanti lėtą ir reflektyvų skaitymą, gali būti naudinga priešingai šiuolaikinei technologijų skatinamai paviršutiniškai skaitymo kultūrai.
Pradiniai tyrimai rodo teigiamą lectio divina įtaką psichologinei gerovei ir kognityvinėms funkcijoms. Siekiama, kad neurologai, teologai ir psichologai galėtų bendradarbiauti tyrinėjant šios senovinės praktikos poveikį.

Parengta pagal mokslinį straipsnį: Radovan Šoltés. Lectio Divina and Neuroscience: Preliminary Notes. Spirituality Studies 6-1 Spring 2020